2014 – tęsiamasTai, ko nebebus

Dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiosios depresijos metu, grupelė fotografų, tokių kaip Walkeris Evansas, Dorothea Lange ir Jackas Delano, vedami Fermų apsaugos administracijos (FSA) vadovo Roy Strikerio, kiek įmanydami suskubo fiksuoti vaizdų, kuriems netrukus buvo lemta nugrimzti užmarštin. Vykstant nuolatinei žmonių migracijai, lengvesnių gyvenimo sąlygų beieškant, neišvengiamai keitėsi ir Amerikos demografinis žemėlapis. JAV vienkiemiai, kaimai, maži miesteliai tiesiog nyko akyse. Tačiau šių fotografų dėka jie išliko archyvuose.

Panašus procesas, deja, vyksta ir dabartinėje Lietuvoje. Nors nei masteliais, nei gyvenimo sąlygomis šių dviejų situacijų gretinti nederėtų, vis tiek kyla noras įžvelgti dėsningumų.

Dėl nuolatinės emigracijos Lietuvos populiacija per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo vos ne šeštadaliu. Miestai, pasiglemžę visą šalies ekonomiką, netinkamas gyvenimo būdas, įtraukęs jaunąją provincijos kartą, nenumaldomai keičia ir mūsų šalį. Kyla tik vienas klausimas: kiek dar laiko mūsų šalį puoš vienkiemių ir kaimų vaizdai, kuriuose išlikęs visiškai kitoks laiko, artumo supratimas? Kiek dar egzistuos vietos, kur netikėtai užklydusio svečio laukiama kaip artimojo, o kiekvienas praeivis bus apdovanotas nuoširdžiu „Sveikas!“?

Man, kaip fotografui, kaskart apie tai susimąsčius kyla natūralus noras suskubti, kad šie jausmai, simboliai ir vietos taptų kiek daugiau nei prisiminimas ateinančios senelių ar prosenelių kartos pasakojimuose. Nors kadras ir nesugrąžins to, kas prarasta, jis priverčia susimąstyti apie tai, ką, galbūt kažkada skubėdami palydėjome akimis šalikelėje. Galbūt šis monumentas lietuviškam kaimui sužadins žiūrovo sentimentalumą ir palies tas giliai pasislėpusias atminties kerteles, kurias visai nejučia uždarėme. Nes mes pripratę prie to, ko jau nebebus.